Olimpinio sąjūdžio Lietuvoje šimtmetis
2024 m. vasarą pažymėjome Olimpinio sąjūdžio Lietuvoje šimtmetį! O ir man, betarpiškai vadovauti Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui (toliau – LTOK) teko beveik ketvirtį amžiaus – nuo 1988 metų (jo atkūrimo) iki 2012 metų (olimpinių žaidynių Londone imtinai). Be to, ilgus metus buvau renkamas į Europos ir pasaulio nacionalinių olimpinių komitetų asociacijų valdymo struktūras. Tad olimpinį sąjūdį žinau neblogai
Lietuvos Olimpinio sąjūdžio šimtmetį pažymėjome prieš Paryžiaus olimpines žaidynes. Dalyvaujant Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai, kuris labai gražiai atsiliepė apie šalies olimpinį sąjūdį ir pagrindinius jo dalyvius – sportininkus, trenerius, organizatorius, prisiminėme Nepriklausomos Lietuvos sportininkų sunkią pradžią olimpiniame Paryžiuje 1924 metais, jų dalyvavimą 1928 metų žiemos ir vasaros olimpinėse žaidynėse Sankt Morice ir Amsterdame, kur nebuvo pasiekta žymesnių rezultatų. Tačiau 25 mūsų šalies sportininkai trejose žaidynėse turėjo progos išbandyti jėgas su pajėgiausiais pasaulio sportininkais.
Dėl nepalankių ekonominių ir kitų aplinkybių Lietuva 1932 ir 1936 metais olimpinėse žaidynėse nedalyvavo, o 1939 metais pradėtas pastangas atnaujinti olimpinius startus Helsinkyje, sužlugdė prasidėjęs antrasis pasaulinis karas, šalies okupacija ir aneksija. Visa tai, gražiai pateiktoje filmuotoje medžiagoje matė Nacionaliniame operos ir baleto teatre susirinkę iškilmingo minėjimo dalyviai.
1952 m. vasarą Helsinkyje vykusiose XV olimpiados žaidynėse pirmą kartą dalyvaujanti SSRS olimpinė delegacija panaudojo ir aneksuotų Pabaltijo šalių sportininkus. Į SSRS rinktinę buvo pakviesti ir 6 Lietuvos atstovai. Krepšininkai Stepas Butautas, Justinas Lagunavičius ir Kazys Petkevičius iškovojo sidabro medalius.
1952 –1988 metais 86 Lietuvos sportininkai dalyvavo 9 olimpiadų žaidynėse ir 2 žiemos olimpinėse žaidynėse. 51 iš jų apdovanoti 25 aukso, 19 sidabro ir 16 bronzos medaliais. Penki Lietuvos sportininkai iškovojo olimpinių čempionų titulus individualiose rungtyse.
Apie dalyvavimą Olimpinėse žaidynėse SSRS rinktinėje labai vaizdžiai yra pasakęs vienas žymiausių visų laikų Lietuvos sportininkų, Monrealio olimpinių žaidynių medalininkas, o šiuo metu žinomas rašytojas ir filosofas dr. Arvydas Juozaitis …„Aš išėjau į sportą, kaip į karą. Lietuvos nėra, bet tavo pavardė dabar yra Lietuvos vardas ir vėliava. Toks buvo sporto kredo. Jis ir nuvedė mane į XXI olimpinių žaidynių viršūnę. Pareiga buvo atlikta ir todėl ramia širdimi, parvežęs medalį į Lietuvą, mečiau sportą“.
Atgimimo šauklys Arvydas Juozaitis žodžiais išsakė tai, ką be jokios abejonės jautė ir darė visi to meto Lietuvos sportininkai, dalyvaudami SSRS rinktinėse.
„Valstybės gyvenime būna datų ir įvykių, kurie – tarsi ryškios nueito gyvenimo kelio gairės – nepasiduoda užmarščiai, nuolatos primindami apie save. Tai amžininkų laiku padaryti žingsniai, kurių svarbumą tikrina istorija. Vienadieniai darbai užsimiršta, o tikrai reikšmingi ir svarbūs išlieka ilgam. Prabėgę dešimtmečiai ne tik kad nesumenkina jų vertės, bet dar labiau išryškina tų įvykių teigiamą poveikį dabarčiai ir ateičiai“.Tai jau mano žodžiai, pasakyti prieš 20 metų. Ilgas laikotarpis. Kartais mes vertiname gyvenimą vis iš naujo. Bet tai, ką išgyvenome prieš 36 metus, šiandien vertinu dar reikšmingiau. 1988-ųjų gruodžio vienuoliktoji – tai įsimintina data, nuo kurios Lietuva skaičiuoja savo savarankiško Olimpinio komiteto atgimimo istoriją.
Kaip vienas iš suvažiavimo Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui atkurti organizatorių bei pirmas atkurto komiteto vadovas, dar kartą noriu padėkoti tiems, kurie, nebijodami dar tuo metu gresiančių didelių nemalonumų, degė idėja turėti savo olimpinę organizaciją, kuri suteiktų galimybę Lietuvos sportininkams dalyvauti olimpinėse žaidynėse su Lietuvos trispalve. Mūsų siekį palaikė visa Lietuva. Aktyviausieji buvo darbo grupės nariai. Jų pastangos išliko mano širdyje visiems laikams. Ne veltui jie laikomi Lietuvos tautinio olimpinio komiteto signatarais ir visi tapo Komiteto tikraisiais nariais.
Nežiūrint atkurto LTOK aktyvios veiklos, tarptautinis pripažinimas atėjo tik po dviejų su puse metų. Per tą laikotarpį teko ne kartą susitikti su Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) bei SSRS sporto vadovais sprendžiant „olimpinę bylą“. Džiaugiuosi, jog kartu su mumis buvo žymiausieji sportininkai bei treneriai. Olimpiniai čempionai Arvydas Sabonis ir Gintautas Umaras lankėsi TOK būstinėje įrodinėdami sportininkų norus atstovauti savo Tėvynei – Lietuvai.
1991 m. lapkričio 11 d. TOK visam pasauliui paskelbė apie trijų Baltijos šalių olimpinių komitetų pripažinimą ir grąžinimą į tarptautinį olimpinį sąjūdį. Ir jau 1992 metų vasarį – po 64 metų pertraukos – olimpiniame Albervilio stadione plazdėjo Lietuvos trispalvė! Neabejoju, kad tai buvo pati laimingiausia diena, tikiu, daugeliui mūsų. Svajonė tapo realybe!
Kiekvieną kartą pažymėdami Lietuvos, o kartu ir Latvijos bei Estijos olimpinių komitetų atkūrimo sukaktis, nejučia grįžtame į 1988-1989-uosius ATGIMIMO metus. Nuostabus laikotarpis kupinas vilčių, didelio noro kiekvienoje Baltijos šalių ne tik atkurti olimpines organizacijas, savarankiškai su savo valstybių vėliavomis dalyvauti olimpinėse žaidynėse, bet ir demokratizuoti šalių sportą. Tuometinis laikotarpis, kai reikėjo rengti dokumentus bei patį suvažiavimą Lietuvos olimpinei organizacijai atkurti, nebuvo lengvas, tačiau tai, kas mums atrodė turėtų būti formalumas, turiu omeny tarptautinio olimpinio komiteto sprendimą grąžinti atkurtus Baltijos šalių olimpinius komitetus, pasirodė nepaprastai sunkus.
Nuo 1988-ųjų gruodžio 11 dienos, kai atkūrėme LTOK, rašėme laiškus į Tarptautinio olimpinio komiteto būstinę Lozanoje, su viltimi laukdami teigiamo atsakymo. Deja, jo nebuvo.
1990 m. kovo 11 d. Atkuriamajam Seimui atkūrus Lietuvos nepriklausomybę tuoj po kelių dienų (kovo 14-ąją) Lietuvos sporto komiteto kolegija ir LTOK vykdomasis komitetas priėmė kreipimąsi į sporto organizacijas, sportininkus, trenerius – nedalyvauti SSRS rinktinėse bei SSRS čempionatuose kaip kitos šalies varžybose, jeigu jie nėra atviri.
Reikia dar kartą pasidžiaugti mūsų sporto organizacija ir ypač sportininkų pilietine pozicija. Tokį žingsnį buvusioje imperijoje žengę Lietuvos sportininkai parodė, jog Nepriklausomybė jiems yra brangesnė už sportinę karjerą, nes tarptautinė Lietuvos sporto izoliacija truko daugiau kaip metus.
Tuo sunkiu periodu nesėdėjome rankų sudėję, stengėmės rasti net ir tarptautinių varžybų, kuriose galėtų dalyvauti mūsų šalies sportininkai. Buvo visko. Ir futbolo rungtynių, ne visai atitinkančių FIFA taisykles (2 kėliniai po 40 minučių), ir neoficialių tarpvalstybinių rungtynių, tačiau dialogas su tarptautinėmis organizacijomis ir TOK mezgėsi sunkiai.
Mums siūlė derėtis su Maskva, t. y. su TSRS „nacionaliniu“ olimpiniu komitetu. Tačiau mes ryžtingai ir motyvuotai stengėmės „derėtis“ su TOK, nors iki 1991 metų sausio įvykių kalbėjomės tik su Maskva.
Per laikotarpį nuo LTOK atkūrimo iki 1991 m. rugsėjo 18 d. TOK Vykdomojo komiteto posėdžio Berlyne, kur buvo priimtas sprendimas siūlyti TOK nariams nedelsiant atkurti Baltijos TOK teises tarptautiniame olimpiniame sąjūdyje, su TOK vadovais Lozanoje teko susitikti net keturis kartus! Nors daugelis oficialių dokumentų, siųstų iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos, liko „nepastebėti“, dabar jau žinome, jog mūsų klausimai TOK Vykdomųjų komitetų posėdžiuose buvo svarstomi net 6 kartus. To mes nežinojome.
Pasirodo, mūsų balsas (nors tuo metu ir nelabai malonus) buvo girdimas. Įrodėme, kad buvome teisūs. Mes parodėme visam pasauliui, kad esame. Pasiekėme, kad po 64 metų priverstinės pertraukos plazdėtų mūsų trispalvė ant aukščiausių olimpinių stiebų… Galime pasidžiaugti, jog atkūrėme Lietuvos tautinį olimpinį komitetą, kuris anot pirmojo atkurtos Lietuvos valstybės vadovo Vytauto Landsbergio „buvo veržlus galingos Sąjūdžio upės intakas, laiku ir vietoje atlikęs savo pareigą Atgimstančiai Tėvynei“.
Nors olimpinės žaidynės yra ryškiausia ir didžiausia olimpinio sąjūdžio išraiška ir pasirengimas joms – vienas pagrindinių LTOK uždavinių, tačiau jau 1988 m., atkuriant Lietuvos tautinį olimpinį komitetą, supratome, jog be olimpinio švietimo negalėsime šalies jaunimo pritraukti prie olimpinių idealų.
Todėl tiek suvažiavimo Deklaracijoje, tiek rezoliucijose „Dėl sporto ir sveikatos harmonijos“ bei „Dėl sporto sistemos pertvarkymo ir sporto federacijų savarankiškumo“ šiems klausimams skirta nemaža dėmesio.
Rašydami šiuos dokumentus, mes nežinojome, jog jau 1968 m. išeivijos pedagogikos profesorius Antanas Paplauskas-Ramūnas rašė:
„Kai besitraukiantis pasaulis tampa globaliniu kaimu, atsiranda puiki galimybė paversti ir Rytus, ir Vakarus mokykla, kurią įkvepia ir kuriai vadovauja žmonijos, kaip vienos šeimos, idėja ir idealas.
Čia fizinis lavinimas gali suvaidinti svarbiausią vaidmenį, kadangi panašiai kaip muzika ar vaizduojamasis menas jis peržengia visus kalbos barjerus.
(…) Faktiškai būtina sukurti olimpinę filosofiją ir olimpinę pedagogiką. O norint, kad visa tai paveiktų pasaulio jaunimo protus ir širdis, olimpinės studijos turi rasti tinkamą vietą universitetuose“.
Taigi mes priėjome tą pačią išvadą, tuo metu neturėdami galimybės susipažinti su šio iškilaus lietuvio pedagogo darbais. Ir daug ką iš priimtų dokumentų pavyko įgyvendinti.
1989 metais įsteigėme Lietuvos olimpinę akademiją. (Tai jau atskira tema).
Vienas Tarptautinės olimpinės chartijos išskirtinių teiginių, kad „nacionaliniai olimpiniai komitetai turi saugoti savo autonomiją ir priešintis bet kokiam spaudimui, įskaitant politinį, religinį bei ekonominį“.
Paliesiu tik „ekonominį savarankiškumą“ Chartijoje gražiai ir teisingai pasakyta, tačiau tam, kad būtum sąlyginai ekonomiškai savarankiškas, vienas sudėtingiausių Olimpinio komiteto uždavinių – surasti pinigų olimpinėms programoms finansuoti.
Šis uždavinys mums buvo daug sunkesnis, negu normalaus išsivystymo šalyje, kur visa tai daroma iš rėmėjų pinigų arba valstybės dotacijų. Gyvenome neturtingoje visuomenėje, todėl iš rėmėjų pinigų galėjome finansuoti tik vieną aštuntadalį olimpinių programų. Olimpiniam komitetui teko steigti verslo padalinius, kurie uždirbtų kitus reikalingus pinigus.
Vienas iš pagrindinių lėšų šaltinių – olimpinės loterijos. Dar 1990 metais LTOK pirmasis atkurtoje Lietuvoje pradėjo organizuoti lietuviškas momentines loterijas „Olimpas“. Plečiantis loterijų organizavimo veiklai, 1992 m. gruodžio 2 d. Lietuvos tautinis olimpinis komitetas įkūrė nepelno įmonę „Olifėja“. (Pavadinimas kilęs iš sutrumpinto dviejų žodžių junginio – „Olimpinė fėja“).
„Olifėja“ sėkmingai įsitvirtino loterijų rinkoje, nuolatos plėtė savo veiklą: didino momentinių loterijų skaičių, o 1995 metų birželio mėnesį buvo parduotas pirmasis tiesioginio ryšio olimpinės loterijos „Perlas“ bilietas. (Tiesioginis ryšys – tai loterijos bilietų pardavimo ir apskaitos sistema, atitinkanti pasaulio standartus.)
Lietuvos tautinio olimpinio komiteto sukurta loterijų įmonė „Olifėja“ ir šiandien puikiai veikia. Tiesa, 8 procentai lėšų, kurios nuo loterijų apyvartos pagal įstatymą buvo skiriamos olimpiniam judėjimui ir sportui per LTOK, dabar atiduodami į valstybės biudžetą ir jau iš ten paskirstomi sportui…
Šalies olimpiečiai pasiekė ne tik puikių laimėjimų olimpinėse žaidynėse (apie juos toliau), bet net keliolika jų apdovanoti kilnaus elgesio sporto (FAIR PLAY) Europos ir pasaulio apdovanojimais, Tarptautinio olimpinio komiteto prizais.
Šiandien turime nuolatinę Olimpinio komiteto būstinę, „Olimpiečių“ vardu pavadintą gatvę Vilniuje, jau minėtą loterijų bendrovę „Olifėja“, olimpinių čempionų portretų galeriją prie Sporto arenos Vilniuje, pirmojo Lietuvos olimpinio čempiono Dano Pozniako gatvę.
Olimpinėse žaidynėse mūsų šalies sportininkus aplankė visi esami ir buvę Lietuvos vadovai. Tai didžiulis Lietuvos tautinio olimpinio komiteto, šalies sporto šakų federacijų, valstybinių institucijų, atsakingų už sportą ir visų pirma mūsų sportininkų įvertinimas.
Mielas skaitytojau, prieš pasiūlant savo įspūdžius (tiesa, iš TV ekrano bei žiniasklaidos apžvalgos, taip pat kolegų – užsienio valstybių olimpinių komitetų vadovų įspūdžių tiesiogiai) iš ką tik pasibaigusių olimpinių žaidynių Paryžiuje, apibendrintai galiu pasakyti, jog nuo Nepriklausomybės atgavimo 1992 metais nepasitaikė vasaros žaidynių, iš kurių Lietuvos sportininkai grįžtų be apdovanojimų. Per devynerias vasaros žaidynes laimėjo 30 olimpinių medalių: 6 aukso, 9 sidabro ir 15 bronzos:
1992 m. Barselona
lengvoji atletika – auksas Romas Ubartas
krepšinis – bronza
Sergejus Jovaiša, Valdemaras Chomičius, Rimas Kurtinaitis, Šarūnas Marčiulionis, Arvydas Sabonis, Romanas Brazdauskis, Darius Dimavičius, Gintaras Einikis, Artūras Karnišovas, Gintaras Krapikas, Alvydas Pazdrazdis, Arūnas Visockas.
1996 m. Atlanta
krepšinis – bronza
Gintaras Einikis, Artūras Karnišovas, Rimas Kurtinaitis, Darius Lukminas, Šarūnas Marčiulionis, Tomas Pačėsas, Arvydas Sabonis, Saulius Štombergas, Rytis Vaišvila, Eurelijus Žukauskas, Mindaugas Žukauskas.
2000 m. Sidnėjus
šaudymas (tranšėjinėje aikštelėje); auksas – Daina Gudzinevičiūtė
lengvoji atletika (disko metimas); auksas – Virgilijus Alekna
dviračių sportas (plentas, 120 km grupinės lenktynės); bronza – Diana Žiliūtė
irklavimas (porinė dvivietė); bronza – Kristina Popvalskaja, Birutė Šakickienė
bronza – krepšinis
Gintaras Einikis, Saulius Štombergas, Eurelijus Žukauskas, Darius Songaila, Šarūnas Jasikevičius, Ramūnas Šiškauskas, Tomas Masiulis, Mindaugas Timinskas, Darius Maskoliūnas, Andrius Giedraitis, Kęstutis Marčiulionis, Dainius Adomaitis.
2004 m. Atėnai
lengvoji atletika (disko metimas); auksas – Virgilijus Alekna
sidabras (septynkovė) – Austra Skujytė
šiuolaikinė penkiakovė; sidabras – Andrejus Zadneprovskis
2008 m. Pekinas
buriavimas (Laser Radial); sidabras – Gintarė Volungevičiūtė
šiuolaikinė penkiakovė; sidabras – Edvinas Krungolcas
graikų-romėnų imtynės (iki 120 kg); sidabras – Mindaugas Mizgaitis
lengvoji atletika (disko metimas); bronza – Virgilijus Alekna
šiuolaikinė penkiakovė; bronza – Andrejus Zadneprovskis
2012 m. Londonas
plaukimas (100 m krūtine); auksas – Rūta Meilutytė
šiuolaikinė penkiakovė; auksas – Laura Asadauskaitė
graikų-romėnų imtytės (iki 74 kg); bronza – Aleksandras Kazakevičius
boksas; bronza – Evaldas Petrauskas
lengvoji atletika (septynkovė); bronza – Austra Skujytė
2016 m. Rio de Žaneiras
irklavimas (porinė dvivietė); sidabras; Saulius Ritter, Mindaugas Griškonis
irklavimas (porinė dvivietė); bronza Milda Valčiukaitė, Donata Karalienė
baidarių ir kanojų irklavimas (dvivietė baidarė 200 m); bronza – Edvinas Ramanauskas, Aurimas Lankas
sunkioji atletika (iki 94 kg); bronza – Aurimas Didžbalis
2020 m. Tokijas
šiuolaikinė penkiakovė; sidabras – Laura Asadauskaitė
2024 m. Paryžius
lengvoji atletika (disko metimas); sidabras – Mykolas Alekna
breikas; sidabras – Dominyka Banevič
krepšinis (3 x 3); bronza – Evaldas Džiaugys, Gintautas Matulis, Aurelijus Pukelis, Šarūnas Vingelis
irklavimas (vienvietė); bronza – Viktorija Senkutė
Taigi, Lietuvos atstovų medalių apžvalgą baigėme laimėjimais Paryžiuje. Trumpai apie žaidynes ir ateitį, kokią ją galime prognozuoti.
Žaidynės paliko neišdildomą įspūdį. Sakyčiau, tai buvo naujos olimpinės eros pradžios žaidynės (vėliau pabandysiu paaiškinti kodėl). Vieniems tai – švytinčios, kitiems daugelio išryškėjusių olimpizmo problemų žaidynės. Kas kaip matė.
Nepaisant sunkios pradžios (ką patvirtino dauguma kalbintų kolegų) ir nevienareikšmiškai vertinamos atidarymo ceremonijos. Žaidynės pavyko!
Beje, originalus dalyvių paradas ne stadione, pirmą kartą kompleksinėse varžybose buvo parodytas Vilniuje, atidarant II-ąsias Baltijos jūros šalių sporto žaidynes 1997 m., kurias globojo Tarptautinis olimpinis komitetas. Jis vyko Vilniuje Kalnų parke. Tada, tuometinis Europos Olimpinių komitetų prezidentas Žakas Rogge dalyvavo kaip Tarptautinio olimpinio komiteto prezidento Ch. A. Samarancho atstovas ir buvo nustebęs, jog galima padaryti tokį renginį ne stadione. Jam labai patiko ir tada jau kalbėjo, jog vertėtų tai panaudoti olimpinių žaidynių atidaryme.
Šiais metais originalus Paryžiaus olimpinių žaidynių atidarymas vyko jau ne stadione, o Senos upe laivams plukdant 206 nacionalinių olimpinių komitetų pasiuntinius. Netradicinis olimpinės ugnies „uždegimas“. Dėl tokių „nukrypimų“ teko keisti ir olimpinę chartiją. Nuotaikos nepagadino net pliaupiantis lietus, tačiau kultūrinė programa, atspindėjusi Prancūzijos istoriją ir didžią prancūzų kultūrą buvo vertinama kaip akibrokštas krikščionybei. Po aštrių diskusijų spaudoje, tik po savaitės ir Vatikanas išreiškė savo neigiamą vertinimą.
Ta proga galiu prisiminti pirmųjų Europos žaidynių rengimą Azerbaidžano sostinėje Baku. Buvau Europos olimpinių komitetų stebėsenos rengiant žaidynes narys. Viena iš pagrindinių užduočių – jokiu būdu neįžeisti nei vienos religinės konfesijos atstovų! Tai lietė ne tik atidarymo ir uždarymo ceremonijų scenarijus.
Visas abejones dėl žaidynių atidarymo scenarijaus ir jo režisieriaus „nekompetencijos“ „uždarė“ Prancūzijos Prezidentas Emanuelis Makronas, pareiškęs, jog žaidynių atidarymas buvo nuostabus ir padėkojo renginio sumanytojams.
Beje, po žaidynių uždarymo, įteikdamas Olimpinį ordiną Prancūzijos Prezidentui TOK vadovas sakė ,,Ceremonija palei Seną buvo surengta su tokiais ikoniniais paminklais kaip Notre-Dame, Eifelio bokštas ir Luvras. Ši akimirka nukreipė pasaulio žvilgsnius į Paryžių, Prancūziją ir Olimpinį judėjimą, taip tapdama vienybės ir taikos simboliu“.
Paryžius puikiai išnaudojo savo, kaip istorinio miesto, galimybes. Varžybos vyko nuostabioje aplinkoje. Jas stebėjo daugybė žiūrovų. Aplinka buvo ne tik traukianti akį, bet ir emociškai nuteikianti geriausiems rezultatams.
Tai buvo pačios pirmosios žaidynės su visiška lyčių lygybe, nes TOK 50 procentų kvotų skyrė sportininkėms moterims ir 50 procentų – vyrams. Paryžiaus žaidynės buvo stebimiausios žaidynės, kurias stebėjo daugiau kaip pusė pasaulio gyventojų!
Medalius iškovojo 91 NOC ir pabėgėlių olimpinė komanda. 4 olimpiniai komitetai (Botsvanos, Dominikos, Gvatemalos, Sent Lusijos) iškovojo savo pirmąjį olimpinį aukso medalį.
Prieš olimpines žaidynes prognozavau Lietuvai 5 medalius. Prognozė beveik pasitvirtino. Tačiau džiaugtis nereikėtų. Buvo ir antra prognozė – Los Andželo olimpinėse žaidynėse gali būti prasčiau…Ką turėjau omenyje? Vieną medalį (jei nieko ypatingo nenutiks) turėtų iškovoti Mykolas Alekna, o toliau…
Turint omenyje, jog breiko sporto šakos neliks, o kitoms sporto šakoms Los Andžele bus didesnė konkurencija – įvedus į programą naujas sporto šakas: bekontaktinį amerikietišką futbolą, kriketą, skvošą, beisbolą, softbolą (moterims), lakrosą, – reikės mažinti kitų sporto šakų dalyvių skaičių naujųjų sąskaita. Šiandien programoje nebelieka bokso. Kaip pasielgs bokso bendruomenė? Ar sukurs naują tarptautinę organizaciją, kurią pripažins TOK. Tai sužinosime artimiausiu metu. Kitaip bokso JAV žaidynėse nebus. O mūsų šalyje jis populiarus…
Žaidynių programos užsakovai – didžia dalimi korporacijos, kurios finansuoja žaidynių organizatorius, televizijas ir kitas žiniasklaidos priemones, 60 procentų – tai JAV rėmėjai.
2025 metais turėsime kitą Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentą. Tomas Bachas baigia savo kadencijas ir nesieks (nors šiuo metu, esant sunkiai geopolitinei situacijai, daug kas norėtų, kad jis dar liktų) perrinkimo. Rinkimuose į „penkių žiedų valdovo“ postą laukiama nemaža intriga. Siekti šio posto norėtų lordas Sebastianas Coe – „World athletick“ (tarptautinės lengvosios atletikos federacijos) prezidentas. Jis – olimpinis čempionas Maskvos ir Los Andželo olimpinėse žaidynėse, po Paryžiaus olimpinių žaidynių, savo vadovaujamos sporto šakos atstovams – olimpiniams čempionams „World athletick“ skyrė po 50 tūkstančių dolerių premijas. Įdomu ir keista, jog į tai beveik nesureagavo TOK ir jo sportininkų komisija… Tai paskata sportininkams palaikyti S. Coe rinkimuose, nes jis prižadėjo ateityje skirti visiems medalininkams premijas.
Nežinau kaip bus, bet mano žiniomis į šį postą gali pretenduoti ir TOK viceprezidentas Ch. A. Samaranchas (jaunesnysis), taip pat – Arubos atstovė, TOK viceprezidentė Nicole Hoevertsz bei TOK VK narė iš Zimbabvės, buvusi sportininkų komisijos pirmininkė Kirsty Couventri.
Kad ir kas taptų naujuoju lyderiu – lengva nebus. Prasidėjo nauja olimpinio sporto epocha, kurią iš dalies valdo dideli pinigai, o jiems reikia greitų reginių bei kovos, kuriuos mėgsta žiūrovai. Pažvelkite į naujų olimpinių žaidynių programą ir suprasite, kad Tomas Bachas teisus, sakydamas, jog nauji laikai reikalauja naujų lyderių.
O mes turėtume daryti išvadas ir ruoštis ateinantiems startams. Antrąjį Lietuvos olimpinį šimtmetį pradėjome gerai. Prisiminkime, kad kovojant už Lietuvą, Garbė – tai atpildas už tai, ką žmogus duoda, o ne už tai, ką gauna…
2024 m., Vilnius.
Knygų autorius ir bendraautorius
Straipsniai olimpinio judėjimo tematika periodinėje spaudoje
Lankstiniai, bukletai
